- spriegti
- spríegti, -ia, -ė (-o) 1. intr., tr. Jn(Kv), Rtr, BŽ623, NdŽ, DŽ duoti sprigtą, sprigį: Spríegiau į kaktą, o pataikiau į akį Slnt. Reikės sėsties į krasę, o Mikoliukas spríegs anam jau ne su mažuoju piršteliu, bet su didžiuoju Pln. Tie valiūkai visaip ją veikė: tai rašant jai ranką kumštelės ar spridikiu į galvą spriegs Žem. Sprigį spríegti Kl. 2. tr. NdŽ, DŽ, Tl, Slnt mesti, sviesti: Kad spríegė muni nu vežimo, už dešimt sieksnių atsidūriau Šts. Tik kartis trakšt pusiau, kaip spriegs Katrę nuo vežimo, net kojos pakežėjo! Žem. 3. intr. Als prispaustam atšokti: Tos jūso durys spríega, nė[ra] kas patūrąs KlvrŽ. Lenta spríegė i tiesiai į plonimą [pataikė] Rt. Virbalas ka spríego, i neliko Lkv. 4. intr. kirsti: Kad jau visa yra parengta, krauleidis spriegia į skerstelio pentį rš. 5. intr. NdŽ pašokti: Žuvys spríego iš viedro Vdk. Svirplys spríego ir užgesino lempą Krkl. Ta gyvatė ka spríegė į viršų ir įkando į žandą Rt. 6. intr. greit eiti, lėkti, šuoliuojant bėgti: Spríek, vaikali, duonos – nebturam Krš. Spríegęs [briedis] zovada – ledai iškirsti DūnŽ. | prk.: Vaikiai spríegte spríega pri munęs, kad aš ir nedaili Varn. \ spriegti; įspriegti; išspriegti; nuspriegti; paspriegti; perspriegti; suspriegti; užspriegti
Dictionary of the Lithuanian Language.